Kiekviena upė turi du krantus, todėl neišvengiamai skiria priešinguose krantuose gyvenančius žmones. Tačiau nuo seno žmonės norėjo bendrauti, turėjo bendrų interesų, reikalų, todėl statė lieptus, tiltus, vystė laivybą, kad būti kuo mažiau atskirtiems vieniems nuo kitų ir galėtų bendrauti. Inkūnų krašto žmonės taip pat nuo seno ieškojo būdų kaip lengviau susisiekti, nes Šventosios upė buvo pakankama kliūtis tai daryti. Nuo seno susisiekimas tarp Inkūnų bei kitų šio krašto kaimų ir kaimų esančių kitame (dešiniajame) Šventosios krante (Mikieriai, Šilagaliai, Puroniškis, Plikiškiai ir kt.) žiemą vykdavo užšalusios upės ledu, o vasaros metu kitą Šventosios krantą vietiniai gyventojai pasiekdavo ir brįste per brastą (ypač sekli upės vieta), esančią 0,5 km žemiau dabartinio tilto, kuri būdavo labai sekli - iki kelių. Kaimo teritorijoje buvo keletas brastų. Per brastą eidavo brįste (pasiraitoję kelnes ar pasikėlę sijonus), keldavosi ir vežimais tempiamais arkliais, dar kiti jodami, taip pat mediniais plaustais ir valtimis. Sunkiau būdavo rudenį, pakilus vandens lygiui ir pavasario potvynio metu. Tuo metu bendravimas nutrukdavo arba sutrikdavo. Abipus upės gyvenančių žmonių bendravimas ypač suaktyvėjo 1942 m. pastačius Inkūnų bažnyčią ir įkūrus atskirą parapiją, nes kaimai esantys skirtingose upės pusėse buvo priskirti Inkūnų parapijai.
Šis pakabinamas pėsčiųjų tiltas (liaudyje dažnai vadinamas „beždžionių tiltu“) ties Inkūnų k., jungiantis Inkūnus su Mikierių ir kitais parapijos kaimais, per Šventosios upę pastatytas 2002 m. Anykščių raj. savivaldybės lėšomis, pakeičiant senąjį tiltą. Anksčiau šioje vietoje irgi buvo ant lynų įtaisytas pakabinamas pėsčiųjų tiltas, kurį pastatė vietiniai gyventojai padedant Mikierių girininkijai (1973 m.). Dar anksčiau, nuo senų laikų vietiniai gyventojai per Šventąją vasaros metu keldavosi aukštaitiška eldija (ilga, iš storo medžio išskaptuota valtis su iš šonų pritvirtintais stabilizatoriais (medžio plaustais), kuri buvo pririšta ant lyno, pririšto prie medžių kamienų abipus upės, laivininko traukiama ir slinkdama lynu, per upę vienu metu perkeldavo net 5-6 žmones. Iš Iinkūnų k. ir kitų kaimų žmonės per Šventąją keldavosi į Mikierių parduotuvę arba į autobusą, kuris juos nuveždavo į Anykščius, o iš Mikierių, Šilagalių, Plikiškių, Puroniškio kaimų į Inkūnus žmonės ėjo ir tebeeina į bažnyčią, į kapines, pas gimines.
Inkūnų kabantis tiltas yra žymi turistų, ypač vandens turizmo mėgėjų, kitų poilsiautojų ar šiaip jaunimo, vestuvininkų susirinkimų, būrimosi vieta. Vasarą prie jo vandens turizmo mėgėjai dažnai pradeda arba baigia savo žygius Šventąja, įsirengia stovyklas. Saugokime, tausokime tiltus, kurie jungia ne tik upių krantus, bet ir žmones.
Lankytinas objektas – kabantis tiltas, taip pat kiti objektai esantys Inkūnų k. (kairiajame Šventosios krante) (Inkūnų bažnyčia, „Atminties“ skulptūrų parkas, kapinės ir partizanų kapai), taip pat Mikierių kaime (Mikierių girinkija su daugybe inkilų įvairiems paukščiams, senosios Mikierių kapinės, Šventosios atodanga ir kt.) (dešiniajame Šventosios krante).
Inkūniečių bendrija pažymėdama Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį parengė ilgalaikį projektą, kurio tikslas yra Inkūnų kaime, šalia bažnytėlės sukurti „Atminties“ parką. Parkas yra skirtas išnykusiems arba apnykusiems Inkūnų parapijos kaimams ir jų gyventojams atminti bei pagerbti.
Parko idėja – sukurti ir parke pastatyti medinę skulptūrą ar kryžių, kuris yra skirtas konkrečiam kaimui. Skulptūra individualiai pritaikoma kiekvienam kaimui, atsižvelgiant į jo istoriją, kaimo žmonių užsiėmimus, jame vystytus amatus, t.y. į kaimo specifiką. Parkas kuriamas Inkūniečių bendrijos lėšomis. Pirmos 5 skulptūros parke pastatytos 2010 m.: Šv. Vincento skulptūra, skirta Inkūnų k., jos autorius skulptorius Gintaras Varnas, kryžius skirtas Legų k., jo autorius skulptorius Vladas Gaidys, skulptūra Rūpintojėlis, skirtas Dauneikių k., jos autorius skluptorius Pranas Petronis, Šv. Izidoriaus skulptūra, skirta Mičionių k., jos autorius skulptorius Ernestas Galvanauskas, Šv. Anėlės skulptūra, skirta Beržoniškio (Smalinos) k., autorius a.a. skulptorius Jonas Tvardauskas.
2011 m. sukurtos ir pastatytos skulptūros: skulptūra kryžius, skirtas Medinų k., jo autorius skulptorius Vladas Gaidys, skulptūra kryžius-Šv. Barbora, skirtas Lašinių k., autorius skulptorius Pranas Petronis, skulptūra kryžius, skirtas Mikierių k., autorius skulptorius Vladas Gaidys. 2019 m. palaikų palaidojimo proga, pagerbiant 1863/64 m. lietuvių sukilimo prieš carinės Rusijos okupaciją vadą Zigmantą Sierakauską, pastatyta skulptūra Knėbių (Teresboro) k. atminti (kaime buvo įkurta sukilėlių stovykla, kuriai vadovavo Z. Sierakauskas), jos autorius skulptorius Aleksandras Tarabilda.
Iš viso parke planuojama sukurti ir pastatyti 18 skulptūrų. Kitos turėtų būti skirtos Šilagalių, Plikiškių, Puroniškio, Juodaglinio, Juodbalos, Dubiškių, Šienraisčio, Gaidžių, Ragaišių, Pūstinkos kaimams. Centrinėje parko dalyje planuojama pastatyti paminklą Lietuvos laisvės gynėjams – šio krašto partizanams. Bendrijos bičiulis, inžinierius Giedrutis Laucius yra parengęs paminklo projektą. Paminklas būtų ne tik mūsų pagarbos ženklas Lietuvos laisvės gynėjams bei pilietiškumo jaunimui ugdymo objektas, bet ir „Atminties“ parko bei viso Inkūnų krašto puošmena.
Inkūnų bažnyčia yra nesenas, praeito amžiaus vidurio vietos meistrų statinys, vertas būti vietinės reikšmės medinės architektūros paminklu. Idėja statyti Inkūnuose bažnyčią kilo dar praeito amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Jos atsiradimą lėmė Inkūnų kaimo ir jo aplinkinių kaimų bei vienkiemių žmonių didelis pamaldumas ir noras turėti savo maldos namus. Inkūnai yra savotiško geografinio trikampio viduryje, iš kur iki artimiausių veikiančių bažnyčių yra apie 15 km. Iki Svėdasų miestelio 15 km., iki Debeikių miestelio irgi tiek pat, iki Andrioniškio miestelio irgi maždaug 15 km. Taigi dažnai nuvykti į minėtas bažnyčias pasimelsti ir atlikti katalikų pareigą - dalyvauti Šv. Mišiose gyventojams tuometinėmis sąlygomis buvo gana sunku. Inkūnai prieš II-trąjį pasaulinį karą priklausė Svėdasų parapijai, vėliau Andrioniškio parapijai. Todėl vietiniai gyventojai (bažnyčios statybos iniciatorė buvo Inkūnų k. gyventoja Anelė Stukaitė-Šukienė) nutarė pasistatyti savo maldos namus, arčiau savo gyvenamosios vietos. Tokią iniciatyvą parėmė ir aplinkinių kaimų gyventojai. Bažnyčios statybai pinigus aukojo Inkūnų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai, dalį lėšų skyrė Panevėžio vyskupija. Inkūnų bei aplinkinių kaimų gyventojai Bažnyčios ir klebonijos statybai skyrė medienos, rinko akmenis, dirbo statyboje. Inkūniečiai tolimesnei bažnyčios ir parapijos veiklai paskyrė, padovanojo 12 ha žemės. Bažnyčios pastatą suprojektavo iš Andrioniškio miestelio kilęs garsus inžinierius, dirbęs Rusijoje, Ukrainoje, tiltų konstruktorius, statytojas ir gelžbetonio konstrukcijų specialistas bei pradininkas Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas privatdocentas (1923-41 m.), Pranas (Pranciškus) Markūnas. Bažnyčia pradėta statyti 1941 m. Statyba ėjosi sunkiai, nes kilo ginčai su rangovu, buvo nesilaikoma projekto, statant padaryta klaidų, kurias vėliau reikėjo taisyti, be to, buvo labai skubama. Žmones baimino ir statybą skubino 1940 metais Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija ir okupantų požiūris į religiją bei tikinčiuosius. Antrojo pasaulinio karo frontui įstrigus prie Peterburgo, Stalingrado ir kitose vietose, vokiečių reichui pralaimint vis dažniau ir dažniau, žmonės pradėjo baimintis, kad sovietinis okupantas vėl sugrįš ir uždraus bažnyčios statybą. Todėl buvo skubama ir bažnyčia dar ne visai baigta ir tinkamai nesutvarkyta bei neįrengta buvo konsekruota 1942 metų rudenį. Naują Inkūnų bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas 1942 metų spalio mėn. Bažnyčios statybai vadovavo ir buvo pirmuoju parapijos klebonu kunigas Jonas Uogintas. Pašventinus bažnytėlę ir vokiečių okupacinei valdžiai leidus, buvo įkurta Inkūnų parapija, kuriai priskirti apylinkės kaimai ir vienkiemiai, išsidėstę net 7-9 km atstumu nuo Inkūnų. Tuo metu Inkūnų parapijoje buvo priskaičiuojama per 1000 gyventojų. 1943 m. buvo pastatyta anykštėno inžinieriaus J. Rasinsko suprojektuota klebonija, ūkiniai pastatai. Vėliau, sugrįžus sovietiniam okupantui, visi darbai sustojo, bet žmonės džiaugėsi tuo ką turi - savo maldos namais. Pokario metai buvo labai sunkūs, nes Inkūnų apylinkėse vyko nuožmus partizaninis karas, susirėmimai tarp Lietuvos partizanų ir sovietinių okupantų, jų karinių struktūrų NKVD ir vietinių kolaborantų būrių, kuriuos čionykščiai gyventojai tarmiškai vadino ir tebevadina skrebais. Neišvengiamai šioje kovoje dalyvavo ir parapijai vadovavę kunigai, dėl to parapijos klebonai dažnai keitėsi. 1949-1950 m. prasidėjo taip vadinama kolektyvizacija, t.y. gyventojų – ūkininkų prievartinis varymas į kolchozus, jų turėtos nuosavybės atėmimas. Apie tolesnes statybas ar pan. dalykus tada jau negalėjo būti ir kalbos, bet bažnyčios uždaryti okupantas visgi neišdrįso, ji tebeveikia iki šiol. 1950-1956 m. Inkūnuose dirbo kun. F. Savčiukas, po jo, 1956-1966 m. kun. E. Vaišnoras. Gūdžiais sovietiniais laikais ši bažnytėlė buvo beveik vienintelė dvasios atgaivos ir maldos, krikšto, santuokos vieta vietiniams (ir ne tik vietiniams) okupanto kolchozinės sistemos prispaustiems gyventojams. Ypač didelis pagyvėjimas parapijos veikloje prasidėjo ir vyko čia 7-erius metus 7-8–tame dešimtmetyje (1966-1973) klebonaujant be galo darbščiam, šviesiam ir išmintingam, taurios sielos kunigui Sigitui Uždaviniui (šiuo metu gyvena Skiemonyse, Anykščių raj. sav.). Jo pastangomis ir didelio ryžto bei asmeninės aukos dėka bažnytėlė buvo remontuojama ir gražinama iš vidaus (bažnyčios lubos ir sienos iškaltos ir padengtos ornamentais), įgytas naujas paveikslas šoniniam Šv. Vincento altoriui, nauji liturginiai drabužiai, įvesta elektra, suburtas parapijiečių choras, patarnaujančių Šv. Mišioms mokinių būrelis, aktyviai katechizuojami vaikai, buvo organizuojamas ir vyko aktyvus dvasinis parapijiečių gyvenimas. Vėliau čia dirbę kunigai (Jonas Labakojis, 1973-1998) tvarkė bažnyčios išorę (apkalė dailylentėmis), kun. Virginijaus Taučkėlos (1998-2019) kunigavimo metu uždengtas naujas skardinis stogas, kol ji įgavo dabartinį vaizdą. Šiuo metu (nuo 2019 m. liepos mėn.) parapiją aptarnauja Andrioniškio ir Viešintų parapijų klebonas Mindaugas Šakinis.
2012 metais, liepos 15 d. Inkūnų parapija minėjo savo veiklos ir bažnyčios pastatymo 70 metų sukaktį. Ta proga šventoriuje pastatyta Šv. Mergelės Marijos skulptūra-kryžius (skulpt. P. Petronis), bažnyčios viduje mažesnė Dievo Motinos skulptūrėlė (skulpt. V. Gaidys).
Inkūnų kapinės įkurtos (atkurtos) XIX amž. viduryje Pranciškaus Kisieliaus žemėje ir jo šeimos pastangomis. Pasak istorijos šaltinių taip buvo kaime atgaivintas senas paprotys kaimo ir apylinkių gyventojus laidoti vietinėse kapinėse. Žemę kapinėms dovanojo naujasis Inkūnų kaimo gyventojas P. Kisielius, kuris jose ir palaidotas.
Kapinėse iki šiol laidojami Inkūnų parapijos gyventojai ir išeiviai iš jos. Nuo seno kapinėse stovėjo medinė koplytėlė, naudojama tikėjimo apeigų metu, kuri sovietmečiu neremontuojama sunyko ir buvo likviduota (apie 1967/8 m.).
Inkūnų kapinėse yra palaidota 10 šio krašto partizanų. Jų kapai pažymėti tradiciniais, prieškarinėje Lietuvoje savanorių laidojimui naudotais antkapiais. Partizanai palaidoti pavieniuose kapuose, kai kurie šeimos kapavietėse. Šiose kapinėse palaidotas ir Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio įkūrėjas ir jo vadas, vėliau Jovaro kuopos vadas, dar vėliau Algimanto apygardos štabo narys, Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas Jurgis Urbonas – Lakštutis, buvęs mokytojas iš Stakių kaimo. „Lakštutis“ leido ir redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“, partizanų laikraštį „Aukštaičių žodis“, Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Nuo progimnazijos laikų kūrė poeziją, rašė prozą, partizanaudamas kūrė romaną apie partizanus. Jo eilės buvo labai populiarios, perduodamos iš lūpų į lūpas, kaip tautosaka, dainuojamos. Kapinėse (šalia bendražygio M. Mackevičiaus) taip pat slapčia palaidotas paskutinis šio krašto partizanas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas, buvęs Andrioniškio seniūnijos seniūnas (gimęs ir gyvenęs Beržoniškio k. (kitaip dar Smalina) Bronius Puodžiūnas – „Garsas“, „Žalgiris“ (išduotas žuvo 1954 m., rugsėjo mėn. arkliu keliantis per Šventąją buvo pašautas ir nuskendo), jo kapas dar nepažymėtas. Partizanų gretose buvo ir du jo broliai: Jonas (išduotas žuvo 1946 m.) ir Justinas (taip pat išduotas žuvo 1950 m.).
Parapijoje dirbant kun. Sigitui Uždaviniui (1967-1973) kapinės buvo praplėstos, iškirsti jose esantys medžiai, kurie labai apsunkindavo laidojimo darbus, jų atliekos teršė kapus, kėlė pavojų antkapiams. Už šį gerą darbą kunigas S. Uždavinys sovietinės valdžios nurodymu, teismo sprendimu buvo nuteistas. Jam buvo skirta metai pataisos darbų, juos atliekant vietoje, dirbant miško kirtimo ir medienos ruošimo darbus.
2003 m. Inkūniečių bendrijos lėšomis ir pastangomis šalia kapinių buvo iškastas ir įrengtas šulinys, kuris mirusiųjų artimiesiems gerokai palengvino kapų priežiūrą. Šulinio antstatą pagamino parapijos išeivių iš Šilagalių k. Adomynėje (Kupiškio raj. sav.) ir Vilniuje gyvenanti Kavoliūnų šeima.
Kapinėse yra išlikę senieji vartai, keletas senovinių kryžių, antkapių, taip pat ir kapinių įkūrėjo P. Kisieliaus antkapis.
Lankytini objektai – partizanų kapai, kapinių įkūrėjo P. Kisieliaus kapas.
Buvęs vienkiemių tipo kaimas (kitaip dar Teresboras) priklausantis Debeikių seniūnijai, primenantis 1863-1864 m. Lietuvos sukilimą. Kaimo pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Yra kelios šio pavadinimo kilmės versijos. Manoma, kad pavadinimas galėjo kilti nuo žodžių „knebus, knebti“, nes aplinkui yra žemos, pelkėtos vietos, šiaurine kaimo dalimi teka upelis Taurožė. 7-ame dešimtmetyje atliekant krašto melioraciją šios pelkės buvo gerokai nusausintos. Pavadinimas Teresboras yra vėlesnis, naujas, matyt atsiradęs XIX amž., lenkmečiu, kada nuskurdusių bajorų, nenorint atsilikti nuo turtingesnės bajorijos, tarpe plito lenkų kalba. Iš greta esančio Bronislavos k. kilusio Vytauto Pečiūros teigimu Teresboro pavadinimas liko nuo 1863/64 m. sukilimo, jis pareina nuo lenkiškų žodžių „teras sbor“, t.y. „renkamės čia“, kuriuos tardavo sukilėliai. Iš istorijos šaltinių ir iš senolių pasakojimų žinoma, kad kaime nuo seno buvo palivarkas (dvarelis, priklausęs stambesniam dvarui). XIX a. Knėbių palivarką nusipirko bajorų kilmės palikuonys Strumylos, kurie visą laiką jį ir valdė. Po II-jo pasaulinio karo jų šeima sovietinių okupantų buvo išvežta į Sibirą. Grįžę iš Sibiro tremties (po Stalino mirties) du broliai ir sesuo (visi buvo viengungiai) apsigyveno Andrioniškyje (šalia jo), nes gimtieji namai Knėbiuose buvo jau sunykę. (Šiandien tik žinančiam matosi netoli kelio esanti mišku apaugusi sodybvietė, dar išlikę pamatų likučiai (namo perimetras), rusio duobė, dar ryški storų lapuočių medžių buvusi alėja, ėjusi nuo dvarelio pagrindinio pastatolygiagrečiai vieškeliui, link Medišauskų sodybos, į vakarų pusę. Atstumas tarp sodybų du-trys šimtai metrų. Gal 19-ame amž. tai buvo vientisas dvarelio kompleksas. Šiuo metu, maždaug per vidurį tarp šių buvusių sodybų, miško aikštelėje stovi paminklinis akmuo sukilimui ir sukilėliams atminti. Akmenį 1985 m. pastatė Anykščių miškų ūkis (urėdija). Kitoje vieškelio pusėje, ties buvusia dvarelio sodyba buvo kelios kūdros, dabar jau apaugusios mišku. Dar apie 1960-65 m. aplinkinių gyventojų vaikai maudydamiesi kūdrose yra radę surudijusių sukilėlių ginklų ir jų dalių).
Tačiau Marijoną Strumylą (saviškiai jį vadino Marjanu, mat bajoriškos kilmės, abu broliai mėgo kalbėti lenkiškai) kaip magnetas traukė Knėbiai ir jis nuolatos brolį Kazimierą ir seserį Stasę vis kvietė grįžti į Knėbius, nors tėviškės sodybos jau nebebuvo. Jiems nesutinkant tai daryti jis vienas atkeliavo į Knėbius ir apsigyveno pas Dilius, tvarte ar klojime, kurių sodyba šiame kaime dar buvo išlikusi. Broliui ir seserei nebeliko ką daryti ir jie atsikraustė į gimtajį kaimą ir visi kartu apsigyveno Dilio sodyboje. Šeimininkai jiems užleido vieną namo galą. Vėliau Diliai namą pardavė Strumyloms, jie patys išsikrautė į kitą kaimą (Leliūnus), arčiau plento. Taip jie, trys bevaikiai Strumylų šeimos palikuonys, tvirti katalikai ir Lietuvos patriotai, turintys savo gyvenimo filosofiją, Stasė, Kazys ir Marijonas gyveno savo gimtinėje, Knėbių kaime. Marijonas buvo vegetaras, labai atidus ir jautrus viskam kas yra gyva, broliui ir seseriai neleisdavo skersti gyvulių, naminių paukščių. Valdžia ir aplinkiniai jį laikė keistuoliu, nes jis su pulkeliu gyvulių klajodavo po Knėbius ir jų apylinkes, vešlias pievas. Gyvulių ganymas (kartu su savais jis ganė ir kitų gyventojų gyvulius), buvimas gamtoje buvo jo pagrindinis užsiėmimas visą likusį gyvenimą. Jis buvo vienišius, tikras gamtos vaikas (dabartiniais terminais kalbant-tikras žaliasis). Paskutiniai iš jų, Kazys ir Marijonas, sodžių paliko 1994 m. Sodyba buvo parduota, ją nupirko Matelių šeima iš Lašinių kaimo, ten ir pastatytas buvęs Dilių-Strumylų namas.
Kaimo palivarke, kurį valdė Strumylos, 1863 m. balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, prasidėjus visuotiniam Lietuvos-Lenkijos sukilimui prieš Rusijos imperijos okupacinę valdžią, buvo įkurta sukilėlių stovykla. Iš to galima spręsti, kad kaimo žmonės ir dvarelio šeimininkai bei aplinkinių kaimų gyventojai palaikė sukilimo idėją ir visapusiškai jį rėmė. Kai kurių šaltinių teigimu ši sukilėlių stovykla buvo pati didžiausia tuometinėje Lietuvoje. Šaltinių teigimu joje buvo susirinkę ir 8-10 d. stovyklavo apie 2500-3000 sukilėlių. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad Rusijos caro kariuomenės majoro raporte aukštesnei valdžiai buvo rašoma, kad šioje stovykloje yra susirinkę 10 tūkstančių ginkluotų sukilėlių. Matyt tai buvo padidintas skaičius, kariuomenės majoras turbūt taip norėjo gauti didesnį pastiprinimą, tačiau stovykla taip ir nebuvo pulta. Matyt neišdrįso. Palivarke- stovykloje buvo įrengtos net 7-ios kalvės, kuriose buvo kalami ir taisomi ginklai sukilėliams, vyko sukilėlių mokymai, rikiuotės, buvo sudaryta karinė sukilėlių struktūra (sukilėliai suskirstyti į atskirus dalinius – sudaryti 9 batalionai (kiekvieną batalioną sudarė maždaug po 300 kovotojų) po 6 pulkus, iš kurių 4 buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, 2 perdirbtais dalgiais ir durtuvais. Į stovyklą buvo atvykęs ir pats vyr. sukilėlių vadas (vyr. vadu pakeltas 1863 m. balandžio mėn.), LDK pilietis, kilimo iš dabartinės Ukrainos, profesionalas karininkas Zigmantas Sierakauskas, kuris sukilėlius mokė kovos meno ir taktikos, kartu su jais svajojo apie laisvą Lietuvą. Stovykloje karinės komandos buvo duodamos lietuvių kalba, nors tuo metu bajorų tarpe plito lenkų kalba. Tam įtakos matyt turėjo stovykloje gyvenantis ir dirbantis kitas ne mažiau garsus sukilimo vadas, karštas Lietuvos patriotas, nepriklausomos Lietuvos propaguotojas, nuoširdus ir tvirtas valstiečių, beturčių gynėjas, kėdainiškis (kilęs iš Paberžės) kunigas Antanas Mackevičius. Jis buvo ir dvasinis sukilėlių vadas, jų įkvėpėjas, taip pat jų nuodėmklausys, turėjęs didžiulį sukilėlių autoritetą ir pasitikėjimą. Iš Knėbių stovyklos kun. A. Mackevičius pasiėmęs maždaug 200 sukilėlių būrį nužygiavo į Anykščius, dalyvavo Šv. Mišiose, klebonui atsisakius, jį nušalino ir pats po Šv. Mišių maldininkams iš sakyklos perskaitė sukilėlių manifestą, miestelėnus ir apylinkių gyventojus kvietė bei ragino stoti į sukilėlių gretas. Šis veiksmas Anykščių parapijos klebonui kainavo ilgametę Sibiro tremtį, nes jį, kaip aktyvų M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio idėjų skleidėją, keli miestelio gyventojai - alkoholio mėgėjai įskundė caro valdžiai, kad bažnyčioje buvo perskaitytas sukilėlių manifestas, agituota stoti į sukilėlių gretas. To okupacinei valdžiai užteko, kad kleboną ištremti į Sibirą.
Pastovyklavę Knėbiuose, atgavę jėgas, sutaisę ir pasigaminę naujus ginklus, sutvarkę savo karinę struktūrą sukilėliai patraukė į šiaurės Lietuvą - Kupiškio, Biržų, Rokiškio link. Sukilėliams žygyje vadovavo Boleslovas Kajetonas Koliška (1837-1863), kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863) ir Zigmantas Sierakauskas (1826-1863). Jų tikslas buvo nužygiuoti ir užimti Daugpilį, vieną iš carinės Rusijos kariuomenės forpostų, savo arsenalą papildyti ginklais, kad galėtų tęsti kovą. Tačiau to padaryti jiems nepavyko, 1863 m. gegužės 8 d. ties Biržais, prie Gudiškio kaimo Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos vadovaujami pagrindiniai sukilėlių būriai Rusijos caro kariuomenės buvo sumušti, nors gegužės 7 d. sukilėliai ties Medeikių k. buvo įveikę Rusijos kariuomenės puolimą. Vyr. sukilėlių vadas Z. Sierakauskas buvo suimtas ir Vilniuje kartu su kitais sukilėliais pakartas. Sukilėliams buvo suduotas stiprus, net mirtinas smūgis, tačiau sukilimas Lietuvoje tęsėsi toliau. Žinoma, praradus daug sukilėlių, svarbiausius vadus jis jau negalėjo baigtis pergale.
Puslapis nuolat pildomas
